“Pobedos” atsiradimo istorija žavi ir dabar

Kai po didžiojo Tėvynės karo visa šalis ėmė kilti iš griuvėsių, kai taikaus darbo ritmu ėmė suktis gamyklų konvejeriai ir sudūzgė fabrikų staklės, Gorkio automobilių gamykla išleido pasaulį naują simboliškai pavadintą lengvąją mašiną „Pobeda”. Automobilis buvo skirtas masiškam individualiam naudojimuisi. Jį dar karo metu suprojektavo konstruktorių kolektyvas, vadovaujamas įžymaus. tarybinių automobilin kūrėjo L. Lipgarto. „Pobeda” pakeitė prieškarinę lengvąją mašiną GAZ-M-1 ir buvo didelis mūsų šalies automobilių pramonės laimėjimas. Gorkio automobilių gamykla ją gamino nuo 1946 iki 1958 metų.

Bene labiausiai traukė akį naujoviškas originalus „Pobedos” kėbulas — plieninis keturių durų sedanas, kuris buvo aptakios formos, pirmąkart suprojektuotas be išsikišusių priekinių sparnų. Priekiniai ir užpakaliniai mašinos sparnai su šoninėmis kėbulo dalimis buvo sujungti vieną plokštumą. Tai puikiai pavykęs architektūrinis sprendimas: jis atitiko to laiko automobilių formos kitimo tendencijas, todėl „Pobedos” kėbulo išvaizda labai ilgai nepaseno. Pirmieji šios mašinos kėbulo eskizai Gorkio automobilių gamykloje buvo padaryti dar 1938 metais. Pagal „Pobedos” pavyzdį truputį modifikuotų lengvųjų automobilių gamino ir užsienio firmos. Didelį „Pobedos” populiarumą iš dalies, matyt, lėmė aptakus jos kėbulas, kurio oro pasipriešinimo koeficientas du kartus mažesnis negu automobilio GAZ-M-1.

„GAZ-M-20-Pobeda” buvo vidutinio litražo automobilis, turėjęs specialiai jam sukonstruotą 2100 cms darbinio tūrio keturių cilindrų 50 AG variklį.

Nuo 1946ųjų iki 1948 metų vidurio Gorkio automobilių gamykla buvo pagaminusi keletą tūkstančių „Pobedų”. Tačiau eksploatacija parodė,, kad mašinos turi nemažų konstrukcinių bei technologinių trūkumų. Tarybų šalies vyriausybė įpareigojo, gamyklą skubiai pagerinti „Pobedų” kokybę. 1948 metų pabaigoje atlikti valstybiniai šių automobilių bandymai. Gamykla sugebėjo „Pobedą” patobulinti per labai trumpą laiką.

Pobeda automobilių supirkimas Šiauliuose

Bandymai tęsėsi tris mėnesius — nuo 1948 m. lapkričio 1 d. iki 1949 m. vasario 1 dienos. Trys serijiniai automobiliai „GAZ-M-20-Pobeda” ir trys „Pobedos” su nauju kabrioleto kėbulu TSRS europinės dalies keliais nuvažiavo 10 500 km. Bandymų maršrutas ėjo ir per mūsų respubliką: Maskva—Leningradas — Talinas — Ryga — Kaunas — Lvovas — Odesa — Sevastopolis — Charkovas — Maskva. Kasdien vidutiniškai buvo nuvažiuojama po 375 kilometrus, šimtui kilometrų kelio sunaudojama po 12,4 ltr benzino. Nors bandymai vyko žiemą, jokių didelių gedimų ar lūžimų mašinų mazguose ir agregatuose nepasitaikė. Dėl techninių priežasčių sustota iš viso 25 kartus, iš kurių 16 kartų dėl to, kad buvo pradurtos padangos. Šie bandymai patvirtino: patobulintos laidos „Pobedos” buvo tikrai geros kokybės.

Trumpa automobilio „GAZ-M-20-Pobeda” techninė charakteristika tokia: jo ilgis — 4665 mm, plotis — 1695 mm, aukštis — 1640 mm, bazė — 2700 mm.

Info apie Ford: Pirmieji Henrio Fordo žingsniai

Patiko? Pasidalink

Automobilizacijos sprogimas – kaip tai paveikė supirkimus?

Vis dažniau kalbėdami apie automobilizacijos „sprogimą” planetą imame vaizduotis kaip supirkimo gaublį, visomis galimomis kryptimis perjuostą automobilių greitkelių kaspinais su zvimbiančių automobilių virtinėmis, o jos miestus Šiaulius, Panevežį — kaip didžiulius skruzdėlynus, kurių daugiaaukštės sankryžos ir viadukai kimšte prikimšti lėtai ropojančių automobilių.

Tačiau platųjį pasaulį daug lengviau įsivaizduoti gerai išžvalgius savo kraštą. Ar esama Šiauliuose ir Panevėžyje automobilizacijos „sprogimo” padarinių, o jeigu esama, kas tai rodo?

Supirkimo tendencijos Šiauliuose

Per pastaruosius aštuonerius metus automobilių mūsų respublikoje padaugėjo nuo 70 000 iki 284 000. Šiandien tūkstančiui respublikos gyventojų tenka beveik 80 individualių automobilių, o Šiauliuose šis rodiklis jau prieš kelerius metus viršijo šimtą. Pagal nuosavų automobilių skaičių. tūkstančiui gyventojų šie miestai pirmauja visoje šalyje. Automobilių turime tikrai daug, be sunku įsivaizduoti judrų nūdienos gyvenimą ir smarkiai pasikeitusį savo gimtinės ar gimtojo miesto peizažą… Automobilių supirkimas Šiauliuose suklestėjo. Daug žmonių pradėjo tuom verstis. KOdėl? O gi pelningas ir lengvas darbas, prisidurti viena, kitą kapeiką.

Bet žvilgtelkime ateiti. Mokslininkų prognozės tikina, kad jau 1990 metais tūkstančiui Lietuvos miestų gyventojų teks 100-120 individualių automobilių. Taigi 2000-aisiais metais automobilių srautai, kasdien paplūstantys i mūsų miestų gatves, bus du ar tris kartus tirštesni negu šiandien. O tie 2000-ieji nebe už kalnų…

Automobilis

Tačiau automobilis — tai ne tik greitis, komfortas, bet ir didžiulis miestų projektuotojų, statybininkų, kelininkų, eismo tvarkytojų, visų miesto gyventojų rūpestis. Sparti automobilizacija, kelianti jos „sprogimo” pavojų, be abejo, yra rimta socialinė problema, kurią svarstyti ir spręsti reikia rimtai, be kraštutinumu: ne statyti geležinę užtvarą veržliam automobilių srautui, bet ieškoti būdų ir priemonių pasukti tą srautą norima linkme, kad jis iš tikrųjų padėtų mums taupyti laiką, tausoti jėgas, tarnautų žmogaus labui. Tai padaryti įmanoma pasitelkus mokslinius tyrimus ir rekomendacijas.

Tarkim, daugiausia individualių automobilių turinčio mūsų miesto Kapsuko (1982 metų pradžioje čia buvo 5160 nuosavų mašinų) gyventojų apklausos anketos parodė, kad nuosavu automobiliu žmonės dažniausiai važinėja tuomet, kai turi geras jo laikymo sąlygas. Dauguma tokias sąlygas turi, todėl jų automobiliai nestovi užrakinti toli nuo namų esančiuose garažuose. Keturiasdešimt proc. automobilių savininkų mašinas laiko šalia gyvenamosios vietos, kiti garažus yra įsirengę netoli.

Vidutinis automobilio savininko amžius yra nedidelis: nuosavomis mašinomis važinėjančių dauguma (per 65 proc.) turi nuo 30 iki 50 m, o vyresni sudaro tik 20 proc. Automobilis jo savininkui čia teikia tikrai daug džiaugsmo ir patogumų: per metus su savo mašina nuvažiuoja daugiau negu vilnietis ar kaunietis (vidutiniškai 13 500 kilometrų).

Patiko? Pasidalink